Ištraukos

Juodžiausi „Žalgirio“ laikai: Motiejūnas su klubo personalu dėl boikoto vos patys nežengė į aikštę

Su boikoto grėsme „Žalgiris“ tą sezoną jau buvo susipažinęs. Tačiau priešingai nuo situacijos 2008 m. spalio mėnesį, kai žaisti atsisakė trys krepšininkai, šį kartą tai grasino padaryti visa komanda, ir to pasekmės būtų buvusios kur kas skaudesnės.
 

Praleidus vienas rungtynes, būtų įskaitytas pralaimėjimas 0:20, o klubui skirta 40 tūkst. litų bauda. Pagal tuomečius kontraktus krepšininkai elgėsi absoliučiai teisingai – jeigu alga vėluoja 30 dienų, sutartis leido žaidėjams nebesportuoti. Jeigu dar 30 dienų – nebežaisti ir nutraukti sutartį, o pinigai priklausytų už visą sezoną.
 

Matydamas tokią situaciją klubo direktorius Paulius Motiejūnas ėmė svarstyti įvairius variantus – mažiau ir daugiau realius. Realiau atrodė galimybė „Žalgiriui“ registruoti dublerių komandos žaidėjus ir su jais žaisti tol, kol boikotą nutrauktų pagrindiniai krepšininkai.
 

Ne tokia reali (ir net kiek komiška) galimybė buvo registruoti net klubo personalo narius, mokančius žaisti krepšinį. Vietą komandoje tokiu atveju veikiausiai būtų gavęs ir pats P.Motiejūnas, 5 kartus tapęs Lietuvos studentų krepšinio lygos čempionu su VDU komanda.
 

P.Motiejūnui tomis dienomis teko spręsti ir kitą dilemą – ką daryti su skolose įklimpusia „Žalgirio“ įmone. Į klubą plaukė pasiūlymai padėti įmonei bankrutuoti ir kurti naują viešąją įstaigą, nors to galbūt net nebūtų reikėję daryti: LKL tą sezoną debiutavo „Kaunas Triobet“ komanda, turinti LKL licenciją, ir „Žalgiris“ būtent iš jos galėjo perimti vietą stipriausioje šalies lygoje. Visgi bankroto variantas nustumtas į trečią planą ir apie jį rimčiau būtų svarstoma tik kraštutiniu atveju. Kitas variantas buvo restruktūrizacija.
 

Į „Žalgirio“ biurą buvo atvykusi ir tokias paslaugas teikianti įmonė, kuri išdėstė visą veiksmų planą: į klubą tokiu atveju ateitų administratorius, kuris pradėtų tvarkyti situaciją ir kontroliuotų kiekvieną veiksmą.
 

Toks variantas buvo svarstytas rimčiau, kol jį atmetė Eurolyga – šios nuostatuose numatyta, kad bankrotas ir restruktūrizacija reiškia tik viena – ilgalaikės licencijos praradimą. „Žalgiriui“ tada artėjo prie pabaigos trejų metų A licencijos sutartis ir kaip tik 2009 m. vasario 17-ąją Romoje buvo sprendžiama dėl naujosios licencijos paskyrimo.
 

Į Italijos sostinę nuvykusiam „Žalgirio“ vadovui reikėjo pristatyti klubo finansus, atskleisti visas skolas ir planą jas panaikinti. Planas buvo paprastas – kaip nors pabaigti esamą sezoną, vasarą stipriai jauninti komandą ir išdėlioti skolų mokėjimo grafiką per kelerius metus.
 

Motiejūnas buvo tikras, kad su tuo metu komandoje buvusiais lietuviais pavyks susitarti be teismų ir šie neapsunkins tokio perstatymo plano. Sportiniu principu Eurolygai toks variantas nebuvo patrauklus: tai reiškė, kad antrajame ešalone paskutinius kelis sezonus buvusi komanda dar labiau susilpnės. Kita vertus, tai buvo Arvydo Sabonio klubas, mieste, kuris beprotiškai myli krepšinį, kuriame statoma nauja didžiulė arena, turinti jauną ir įtikinamai kalbantį vadovą.
 

Tokie tuometiniai „Žalgirio“ pranašumai nusvėrė milžiniškus minusus dėl biudžeto – Eurolyga „Žalgiriui“ įteikė ilgalaikę (neapibrėžto laikotarpio) A licenciją, kuri paklojo pamatus tolimesnei klubo veiklai ir ilgam įtvirtino vietą stipriausių Europos komandų turnyre. Gerų žinių turnyre sulaukė ir LKL – jos čempionams buvo paskirta vieta Eurolygoje, o tai reiškė galimybę Lietuvai turėti dvi komandas stipriausių Europos krepšinio klubų varžybose.

Tos pačios dienos vakare „Žalgiris“ BBL rungtynėse namie 81:72 susitvarkė su „Valmiera“ komanda iš Latvijos ir tai, pagal tuo metu sklandžiusią neoficialią informaciją, turėjo būti paskutinė dvikova prieš boikotą. Po dviejų dienų vykusio mačo su „Nevėžiu“ žalgiriečiai grasino nežaisti. Visgi po rungtynių Kaune niekas apie tai garsiai nepasakė.
 

„Ar žaisime? Bus matyti. Iki ketvirtadienio daug laiko“, – antradienį vakare, kalbėdamas po rungtynių su „Valmiera“, sakė Paulius Jankūnas.
 

„Pasiruošimo planas rungtynėms su Kėdainių „Nevėžiu“ vyksta. Iki ketvirtadienio dar daug laiko“, – analogiškai tuomet atsakė treneris Gintaras Krapikas. Lyg būtų maža išbandymų darbe, kitą rytą „Žalgirio“ treneris patyrė kuriozinį praradimą: liko be ratų. Ryte atėjęs prie klubo išduoto „Renault“ automobilio, jis šį rado paremtą plytomis.
 

Kad žaidėjai atsisako žaisti, „Žalgiris“ oficialiai patvirtino vasario 19-ąją. Dieną, kai komanda turėjo važiuoti į Kėdainius, oficialioje „Žalgirio“ svetainėje internete pranešta, kad krepšininkai nesutinka to daryti, o klubas prašo LKL rungtynes nukelti į sekmadienį.
 

Pranešime rašoma, kad jeigu rungtynės su „Nevėžiu“ nebus nukeltos, tai pakenks „ne tik Kauno „Žalgirio“ komandos, bet ir Lietuvos krepšinio lygos prestižui ir ilgai kurtam jos įvaizdžiui“.
 

LKL išgirdo „Žalgirio“ prašymą ir beprecedenčiu sprendimu jį patenkino, nukeldama mačą į sekmadienį, nors „Nevėžio“ komanda su tuo ir nesutiko. Kėdainių klubas buvo dvikovos šeimininkas ir nenorą nukelti dvikovą motyvavo tuo, kad bilietai į mačą jau išparduoti, o laiko iki dvikovos likę labai mažai.
 

„Mūsų niekas net neklausė, gavome raštą, kad rungtynės yra perkeltos, ir viskas“, – „Respublikoje“ cituotas „Nevėžio“ klubo direktorius Arūnas Danilevičius.
 

Patvirtinimas apie žaidėjų boikotą ir sprendimas nukelti rungtynes Lietuvoje sukėlė didžiulį ažiotažą, o krepšinio pasaulyje – ir pasipiktinimą.

„Buvo aiškiai pažeisti LKL nuostatai, – komentuodamas lygos sprendimą nukelti rungtynes, tuomet „Respublikai“ kalbėjo „Lietuvos ryto“ klubo valdybos pirmininkas Jonas Vainauskas. – Kėdainių klubas nesutiko perkelti rungtynių, bet tai buvo padaryta. Tai neįtikėtina. Manau, tokį sprendimą priėmęs LKL valdininkas turi sulaukti paties griežčiausio LKL valdybos nuosprendžio. Taip tyčiotis iš klubų negalima.“
 

Tą pačią dieną iš prekybos buvo išimta ir artimiausių „Žalgirio“ namų rungtynių bilietų pasiūla. Priežastis: bijoma, kad jos gali neįvykti.
 

„Žalgirio“ žaidėjų vardu garsiausiai kalbėjo Jonas Mačiulis, kirtęs ir Arvydui Saboniui, ir Gediminui Navikauskui.
 

„Atidavėme visas jėgas per LKF finalus ir taip toliau, o dabar žmonės mato, kokį mes, atsiprašant, š… malame varžybose ir kaip mes vos keliais taškais laimime prieš silpnesnes komandas, – tinklapiui „BasketNews.lt“ sakė Mačiulis. – Nėra noro žaisti, o po to visi nepatenkinti, kad nežaidžiame. Bet vadovai nieko nedaro. Iš jų pusės neteisinga iš mūsų kažko reikalauti, kai jie patys totaliai nieko nedaro. Klubo prezidentas [Arvydas Sabonis] nesugeba atvažiuoti ir pasakyti vyrams kažko. Grįžta į Lietuvą, nepasirodo ir išvažiuoja atgal į Ispaniją nieko nepasakęs. Tai – totali nesąmonė. Sutartis su žaidėjais pasirašinėjo Gediminas Navikauskas.
 

Ir kaip jis galėjo garantuoti tą biudžetą, aš nesuprantu. Niekas nesupranta. Mūsų nuomone, jis yra kalčiausias, o ne Paulius Motiejūnas – žmogus, kuris atėjęs bando suktis iš padėties, bet dabar tapo patrankų mėsa. Čia kalčiausi buvę vadovai, tie, kurie pasirašinėjo kontraktus.“
 

Lyg kirčių iš įvairių pusių būtų maža, tos pačios vasario 19-osios vakarą paskelbta, kad Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, jog areštas viešajai įstaigai „Žalgirio rėmėjas“ paskirtas pagrįstai ir teisėtai. Ši laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta išnagrinėjus buvusio klubo žaidėjo Vilmanto Dilio ieškinį dėl 127 tūkst. litų skolos priteisimo. Skolos „Žalgirį“ vijosi visur, kur tik pažvelgsi.
 

Žibalo į ugnį kitą dieną įpylė „Lietuvos rytui“ vadovavęs, buvęs ilgametis „Žalgirio“ žaidėjas Rimas Kurtinaitis. Kalbėdamas tinklalapiui „alfa.lt“, jis pareiškė, kad šioje istorijoje mato tik vieną išeitį: užkalti sporto halės langus lentomis ir padėti tašką istorijoje.
 

„Situacija aiškiau nei aiškesnė. Užtenka tų žaidimų… Tokia suma pinigų neatsiras per dvi tris dienas. O kas norės investuoti į skolose paskendusį „Žalgirį“? Jūs taip darytumėte? – klausė Kurtinaitis. – Tai nežmoniški pinigai. Galbūt atsiras, kas norės įsigyti „Žalgirio“ vardą už milijoną. Bet tik vardą.“
 

Kurtinaitis to nežinojo, bet tuo pat metu, kai jis pasakė šiuos žodžius, Vilniuje, A.Smetonos gatvėje, vyko susitikimas dėl milijono „Žalgiriui“ skyrimo. Milijono, išgelbėjusio „Žalgirio“ sezoną ir galbūt komandos vardą.

Kaip „Žalgirio“ žaidėjai buvo tikrinami nematytu prietaisu

 

Vos tik pasibaigus sezonui, žaidėjai buvo pakviesti pasitikrinti sveikatos niekada nematytu prietaisu.

„Aparatas kaip sukamas telefonas. Du sukami telefonai“, – paaiškino Mantas Kalnietis.

„Videomagnetofonas“, – savo nuomonę turėjo Dainius Šalenga.

„Toks kaip savaeigis siurblys“, – palygino Povilas Butkevičius.

Įvairiausiais vardais tarp krepšininkų vadintas daiktas turėjo oficialų pavadinimą – „Čereskožnij gaza analizator“ („Odos dujų analizatorius“). Į jį kišami ir ant skylučių dedami pirštai: iš pradžių tai daroma ant specialios plėveles, o po to pirštai dar kartą kišami jau be plėvelės. Kiekvienas pirštas „atstovauja“ skirtingam žmogaus kūno organui ir pagal pirštų padukų parodymus nustatoma fizinė, emocinė ir psichologinė būsena. V. Romanovas šiuo aparatu ir jo galimybėmis susižavėjo, kai šis esą išgydė ligą, kurios negalėjo nustatyti net ligoninės, kurioje tuo metu verslininkas gulėjo, gydytojai. Esą šis išradimas parodė, kad V. Romanovo bėdos slepiasi prostatoje ir jo būklė iš karto pasitaisė.

„Visos bėdos praėjo be gydymo, svarbu, padarė tyrimus“, – legendą apie aparato atsiradimą V. Romanovo gyvenime pasakojo „Žalgirio“ gydytojas Robertas Narkus. Pagal pareigas jam buvo pavesta susipažinti su „Odos dujų analizatoriaus“ veikimu ir išmokti jį pritaikyti komandos veikloje.

Aparato parodymus analizuodavo iš Maskvos atvykdavęs informatikas. Į jo į kompiuterį persikeldavo pirštų parodymai ir maždaug per valandą sistema pateikdavo išvadas apie tikrinamojo būklę.

V. Romanovas norėjo, kad „Žalgirio“ gydytojas išmoktų dirbti su šiuo aparatu savarankiškai, todėl rusas savaitę mokė „Žalgirio“ gydytoją. Nors iš pradžių į šią sistemą stengėsi žiūrėti ne skeptiškai, o atviromis akimis, jos pateikiami rezultatai R. Narkui nedavė jokio loginio paaiškinimo.

„Tuo metu mūsų komandoje buvo Sigitas Kavaliauskas, fizinio rengimo treneris. Jis – lengvaatletis, dar šokinėjo, gerindavo Lietuvos rekordus, sportavo. O aš 35 metus nei lakstau, nei nieko, rūkau, vos į antrą aukštą užlipu, pavargstu. Darėme tyrimus ir rezultatai parodė, kad Kavaliauskas – net ne sportininkas, o aš esu stipriausias ir psichologiškai, ir fiziškai“, – sakė R. Narkus.

Tą pačią išvadą kaip S. Kavaliauskui netradicinės medicinos aparatas parodė ir Donatui Motiejūnui. Tada 19 metų puolėjas rinkosi sau naują karjeros stotelę ir „Žalgiris“ buvo vienas iš variantų. Netradicinis V. Romanovo testas parodė, kad iš D. Motiejūno krepšininko nebus ir šis galiausiai nusprendė keltis į „Benetton“. „Odos dujų analizatoriaus“ parodymai gal ir nebuvo esminis veiksnys, lėmęs D. Motiejūno pasirinkimą, bet jis tikrai ir nepadėjo „Žalgiriui“.

„Nepajėgus“ sportui, anot pirštų tyrimo, buvo ir J. Mačiulis. V. Romanovas dar pagrasino parodymų rezultatus nusiųsti naujajai J. Mačiulio komandai, Milano „Olimpia“, kad ši žinotų, su kuo susideda.

Tuo metu Dariaus Šilinskio rezultatai išgąsdino net patį prietaiso ekspertą. Esą, aukštaūgio rodikliai tokie blogi, kad jį turėtų būti apsėdusios suicidinės mintys.

„Kaip jis dar nenušoko nuo kokio tilto?“ – klausė informatikas iš Maskvos.

„Kitam žaidėjui parodė, kad yra problemų su nugara, – pasakojo R. Narkus. – Vadinasi, reikia eiti pas osteopatą. Žaidėjas nejaučia jokių skausmų, bet liepia eiti. Nuvedi pas tą osteopatą, o jis sako, kad nėra jokių problemų ir jis į nugarą nelįs, nes tik blogiau padarys. Vadinasi, sako Romanovas, blogas tas osteopatas.“

Įsibėgėjus sezonui ir, priklausomai nuo komandos rezultatų, šiais tyrimais krepšininkai buvo tikrinami netgi taip dažnai kaip kas 2 savaites. Siekdami varžytis visur, kur tik įmanoma, žaidėjai prisigalvodavo įvairiausių „taktikų“, galinčių pagerinti aparato parodymus. Pavyzdžiui, kuo švelniau padėti pirštus ant prietaiso skylučių.

Visgi bet kokius loginius prietaiso paaiškinimus sugriaudavo Martynas Pocius. Per nelaimingą atsitikimą paauglystėje jis neteko viduriniojo kairės rankos piršto, todėl buvo išskirtinis šių tyrimų dalyvis. Lyg tyčia, pirštas, kurio M. Pocius neturėjo, pagal prietaiso veikimo principus turėdavo rodyti širdies veiklą. Ką tuomet parodydavo aparatas? Kad M. Pociaus širdis veikia be priekaištų.

„Tą aparatą sukūrė biofizikas, bet jokioje šalyje jis nėra patvirtintas, – vėliau sužinojo R. Narkus. – Kiek klausinėjau draugų ir pažįstamų Rusijos komandose, niekas tokio dalyko nežinojo. Gal kažkas jį naudojo Baltarusijoje, bet apskritai niekas su tokiu dalyku nedirbo.“

„Odos dujų analizatoriaus“ veikimui aprašyti buvo išleista net knyga, kurią R. Narkus atidžiai perskaitė. Knygos autoriai tikino, kad visi gydymai nuo problemų yra masažas, baseinas, poilsis. O jeigu kas neaišku, kreiptis pas specialistus, gydytojus.

Tai, kad šis aparatas neparodo absoliučiai nieko, „Žalgirio“ žaidėjai įsitikino gana greitai. P. Jankūnas buvo tas, kuris iš karto netikėjo, kad toks prietaisas gali būti naudingas, ir atsisakė juo tikrintis. Nors tokių žaidėjų vėliau buvo ir daugiau, 2009-ųjų vasarą „Žalgirio“ kapitonas buvo bene vienintelis, nepaklusęs nurodymui ir taip stipriai supykdęs klubo savininką.

„Nesitikrinau pirštų, todėl mano aura buvo bloga“, – prisimindamas šią istoriją po aštuonerių metų, kalbėjo P. Jankūnas.

V. Romanovas, škotiškas futbolas ir netinkamas geno fondas

 

Nepaisant vis augusių skaičių banko sąskaitoje, V. Romanovas nesipuikavo pinigais. Iki pat 2007 metų jis gyveno paprastame bute Kaune, Trakų gatvėje, važinėjo solidžiu, bet ne prabangiu „Mercedes“ automobiliu, nepirko jachtų ar privačių lėktuvų.

„Jeigu turi truputį proto, neperki super mašinos,  kai aplink ubagynas. O jeigu žmogus tuo dar giriasi, nežinau, kokio jis proto“, – jau vėliau, 2012 metų pabaigoje, laidai „Krepšinio pasaulyje“ kalbėjo V. Romanovas.

„Jis daug metų gyveno labai kukliai ir stengėsi nelipti ant bačkos, –  apie savo buvusį darbdavį pasakojo L. Varanavičius. – Tai buvo jo gyvenimo kredo. Kai atėjau pas jį dirbti, mokė, kad nereikia pirkti namų ir važinėti brangiomis mašinomis. Kita vertus, jis jautė, kad jam reikia nusipirkti meilę, kad jam reikia pirkti žmones Vilniuje.“

Sostinėje V. Romanovas, anot pažįstamų, nesijautė savas – pernelyg nebendravo nei su šalies verslo, nei su politikos elitu. Saugodamas privatumą, jis neatviraudavo ir žiniasklaidai.

Viskas pradėjo keistis, kai V. Romanovas žengė į futbolą. Lietuvoje jam priklausė „FBK Kauno“ klubas, daugkartinis šalies čempionas, kurio savininku verslininkas tapo dar sovietmečio pabaigoje. Visgi kaip ir versle, V. Romanovui nesinorėjo žaisti tik savame kieme – jam norėjosi platesnės rinkos, aukštesnių ambicijų. Jis matė Romano Abramovičiaus pavyzdį, kuris 2003 metais įsigijo Londono „Chelsea“ klubą, ir futbolo gimtinė V. Romanovui atrodė kaip ambicingiausia vieta, kurioje galima įsigyti komandą. Čia vėl pasitarnavo L. Varanavičius, kuris nuo 2000 metų buvo Lietuvos futbolo federacijos vadovas. L. Varanavičiaus keliai itin dažnai susikirsdavo su atstovais iš Škotijos – Lietuvoje rungtynes su vietos komandomis atrankinėse Europos taurių varžybose žaidė abi pagrindinės šios šalies komandos, Glazgo „Celtic“ ir „Rangers“, taip pat – ir Škotijos rinktinė. 2003 metais „FBK Kaunas“ Čempionų lygos atrankos varžybose žaidė su „Celtic“ ir V. Romanovas su L. Varanavičiumi pasiūlė šiai Škotijos ekipai bendradarbiauti, tampant jos partnere Lietuvoje. Legendinis Škotijos klubas to mandagiai atsisakė. Vėliau tais pačiais metais V. Romanovas pabandė užmesti tinklus ant „Dunfermline Athletic“ komandos, kurioje tuo metu žaidė Andrius Skerla. Iš pradžių derybos vyko sklandžiai, tačiau galiausiai škotai prapuolė tarsi į vandenį ir V. Romanovui bei L. Varanavičiui teko atsitraukti.

2004 metais L. Varanavičius Škotijos futbolo federacijos vadovui užsiminė apie V. Romanovo norą nusipirkti futbolo klubą ir papasakojo apie du nesėkmingus bandymus tai padaryti. Pašnekovas nustebino pareikšdamas, kad bent pusė jo šalies ekipų yra lengvai įgyjamos. Finansinė situacija klubuose nebuvo gera ir juos buvo galima perimti tiesiog padengiant skolas.

V. Romanovas ir L. Varanavičius atnaujino klubų medžioklę ir savo vizitą Škotijoje pradėjo nuo Dandi miesto. Vos tik atvykus, šis miestas V. Romanovui kaipmat patiko dėl jo istorinės reikšmės – čia buvo pastatytas „Discovery“ laivas, pirmasis nukeliavęs į Antarktidą 1902 metais. Tokie faktai jam buvo labai svarbūs. Vienas Dandi miesto klubų, „FC Dundee“, jau buvo valdomas per administratorių, todėl lietuviai susitiko su kito, „Dundee United“, savininku. Po neilgų derybų šis sutiko parduoti dalį savo akcijų ir kartu su V. Romanovu valdyti komandą 50/50. Visgi „Dundee United“ taip ir netapo V. Romanovo turtu – susitarimas sugriuvo per akimirką. Arba per moteris.

V. Romanovas su L. Varanavičiumi nuėjo į vietinį barą, kad pažymėtų susitarimą išlenkdami bokalą alaus, tačiau greitai futbolo federacijos vadovas pastebėjo, kad jo kolegos nuotaika subjuro. Besidairydamas po barą, V. Romanovas pastebėjo tai, kas jam sukėlė didelių abejonių.

„Ten tiesiog buvo negražios moterys. Vladimiras pasakė, kad čia kažkas negerai su genų fondu ir reikia iš čia važiuoti“, – pasakojo L. Varanavičius.

Taip vyrai atsidūrė Edinburge. Seniausia šio miesto futbolo komanda, „Heart of Midlothian F.C.“, turėjo didelių finansinių problemų ir verslininkas su giliomis kišenėmis buvo šio klubo savininkų išsigelbėjimas. Trečias kartas nemelavo: derybos tarp dviejų pusių buvo sėkmingos, moterys bare taip pat nekėlė problemų, ir V. Romanovas 2004 metų rugsėjį įsigijo 19,6 proc. akcijų. Per artimiausius metus jis vis didino akcijų dalį, kol jo rankose atsidūrė 82 proc. klubo.

V. Romanovas Škotijos šiaurėje buvo sutiktas kaip didvyris. „Tai – Heart of Mid-Lithuania“, – pervadindami komandą, 2005 metų pabaigoje antraštėse šaukė Škotijos laikraščiai. „Hearts“, kaip sutrumpintai vadinama Edinburgo ekipa, turi vieną ištikimiausių sirgalių armijų šalyje ir ta armija jautėsi dėkinga žmogui, kuris ne tik ištraukė klubą iš finansinės duobės, bet ir net nesvarstė iškelti jo iš „Tynecastle“ stadiono, nors tai buvo gana realu iki V. Romanovo atėjimo.

Škotijos futbolu V. Romanovas neapsiribojo – 2004 metų pabaigoje jis įsigijo dar vieną klubą, Minsko „MTZ-RIPO“. Ši komanda, kartu su „FBK Kaunas“ turėjo tapti tarpinėmis stotelėmis žaidėjams į Škotijos lygą, o iš šios – į dar pajėgesnes komandas. Bent toks buvo pirminis V. Romanovo planas.

„Hearts“ V. Romanovo erą pradėjo solidžiai. Naujai suformuota klubo valdyba, kurioje dirbo lietuviai L. Varanavičius ir Sergejus Fedotovas, klubo direktoriumi paskyrė Philą Andertoną, kuris ką tik buvo pasitraukęs iš panašių pareigų Škotijos regbio sąjungoje. Naujasis direktorius išsirinko naują trenerį, George’ą Burley, ir „Hearts“ šovė į viršūnę – laimėjo pirmus aštuonis 2005-2006 m. sezono Škotijos lygos susitikimus, taip pakartodama komandos rekordą. Ir kai atrodė, kad negali būti geriau, V. Romanovas atleido trenerį G. Hurley, taip šokiruodamas ne tik „Hearts“ gerbėjus, bet ir visą Škotijos futbolo pasaulį.

„Fanai per rungtynes 6-7 kartus dėkodavo V. Romanovui, dainuodavo jo vardą, laikraščiuose būdavo po 20 straipsnių per dieną, šlovinančių V. Romanovo atėjimą į „Hearts“. Ir staiga pradėjo dainuoti ne vien apie V. Romanovą, bet ir apie trenerį, – pasakojo L. Varanavičius. – Tada Vladimiras pradėjo pykti, kodėl treneris dar nieko nepadaręs, o jau toks svarbus. Prasidėjo ieškojimas, kaip prie jo prisikabinti. V. Romanovas kartojo, kad treneris labai nuvaro žaidėjus, todėl vėliau pradės pralaiminėti, neleidžia žaisti lietuviams ir taip toliau. Po dvylikos iš eilės pergalių (skaičiuojant ir taurės varžybas) buvo nuspręsta trenerį atleisti.“

Atleidimui reikėjo valdybos pritarimo, o tam ji nepritarė – „prieš“ balsavo netgi L. Varanavičius su S. Fedotovu. V. Romanovas abu juos pašalino ir į jų vietas paskyrė savo sūnų bei sesers dukrą, o treneris buvo atleistas. Šis veiksmas iliustravo V. Romanovo pasaulėžiūrą versle ir sporte – aplink jį turėjo būti tik pritariantys ir galva linkčiojantys žmonės.